Kas du - trys metai užplūsta koloristinis priepuolis (mėnesio ar dviejų trukmės dvidešimt –dvidešimt penkių drobių gimtis). Parodų metu dažnai klausiama: “Kodėl paukščiai?”. Po atsakymo, kad čia jokio paukščio nėra, žiūrovas sutrinka - “kaip tai?”.
Jeigu prisipažinsiu tapąs paukščius - išsiduosiu savo infantilumą: tokius piešia vaikai dviejų – trijų metų. Absoliutus suvaikėjimas…
Bet anksčiau tikrai buvo paukščiai. Prieš keturiasdešimt metų įkvėptas garsaus Richard’o Bach’o romantiško kūrinio “Džonatanas Livingstonas Žuvėdra”. Tada jie dar skraidė ir buvo paukščiai. Blaškėsi po visą drobės erdvę. Vėliau nusileido ant žemės, prarado sparnus, tapo kresni, kulinariniai, kol pagaliau, nustojo būti paukščiais… Vienas ciklas net vadinosi “Kulinarinis”. Kaip panašu į gurmanišką autoriaus natūrą! Tiesiog autobiografinis. Dar buvo ciklas „Asociacijos“. Bandžiau ieškoti koloristinio ryšio su renesanso tapyba. Žinoma, siužetai – nieko bendra. Taigi, labiausiai jaudina koloristiniai pasiblaškymai atsipalaiduojant drobėje... tai poilsis nuo metalo... O paukščio nėra. Liko tik autorinis ženklas.
Taigi, abstrakcija su autoriniu ženklu.